padaigas

pãdaigas sm. ppr. pl. (3^b), padáigas (1) Rd žr. padaiga: 1. R157, Dkš, Žvr Aš jau nupešiau vištą, tu tik pãdaigus išrankiok Grl. Tas žąsinas vienu pãdaigu (liesas, sunku nupešti) Gs. Nečiupinėk žąsiuko, anam pãdaigai skausta Krš. Tie padaigùčiai tokie – tik papeši, ir teka kraujas Plv. Jaunas, dar ne visai susitupėjęs, tartum viščiukas su padaigais, bet koks iš tikrųjų jis geras sūnus! A.Vencl. | prk.: Kokie tę rugiai – padaigiùkai (maži) Rs. ^ Ko toks surizgęs – kiba padaigaĩ dygsta?! Grl. 2. Išmuilavęs veidą, braukė su peiliu aplink savo panosę retus padaigus P.Cvir. Dar tik padaigaĩ dygsta, o jau nori vyru būt Mrj.